Aila – ne tik viskio rojus. Pirma dalis

DSCF1644

Išdidieji Ailos povai

Dauguma mano pažįstamų stebisi kaip aš ištveriu gyvendama tokioje mažoje, nuo civilizacijos atitolusioje ir nuolat Atlanto vandenyno vėjų vėtomoje saloje, kurioje apart viskio daryklų daugiau nieko nėra. Ne daug žmonių žino, kad sala ne tik viskio daryklomis garsi, čia yra aibė kitų įdomių užsiėmimų, ypač tiems, kuriems patinka laukinė gamta, outdoors, istorija ir kokybiškas maistas. Ir tiems, kuriems viskio gurkšnojimas, besiklausant pasiutusio bangų ošimo yra mielesnis nei amžinas lėkimas kažkur ir dėl kažko.

Be abejo, dauguma turistų į salą atvažiuoja dėl viskio. Ši, viskio meka, praminta sala, kiekvienais metais sulaukia vis daugiau ir daugiau žmonių. Ypač per Feis Ile, kuomet salos populiacija patrigubėja ir nuo 3,5 tūkst. gyventojų šokteli net iki 10 tūkst.! Aš visuomet juokauju, kad festivalio metu Ailos sala nugrimzda bent pora metrų žemyn į vandenyną. Ne tik nuo tokios gausybės žmonių, bet ir nuo visų šokėjų, trypiančių pagal tradicinius škotų muzikos garsus, populiariuose Ceilidh  šokiuose.

Tad ką žmonės veikia Ailos saloje, kuomet jie nekilnoja viskio taurelių ir ilsisi nuo keliasdešimt per dieną vykstančių viskio ragautuvių? (Turite su manimi sutikti – gurkšnoti viskį visą dieną nėra pats lengviausias užsiėmimas. Mačiau savo akimis, kuomet paklausus turistų apie jų kitos dienos planus šie atsidusę, pavargusiais balsais atsakydavo: one more distillery…  Suprask, jau mums labai atsibodo, bet kadangi keliavom tokį ilgą kelią, būtų gėda neaplankyti visų daryklų ir neišragauti viso viskio). Jėgas ir sveikatą viskio mylėtojai dažniausiai atgauna gamtoje, kurios kaip ir viskio Ailoje apstu.

Važiuodamas iš vienos daryklos į kitą, tarsi papuoli į laukinį zoologijos sodą. Važiuojant iš Ardbeg viskio daryklos – pašonei regėti ruonių paplūdimys – Seal Beach. Guli ten krūva ruonių ant uolų ir deginasi atkišę pilvus… Netoli nuo to paplūdimio gyvena (gyveno?) tokia moteriškė, kuri ateidavo pavakariais su savo smuiku ir grieždavo  tiems ruoniams serenadą (aij, tikriausiai pamiršau pasakyti, kad ryšys tarp žmonių ir gyvūnų saloje tikrai gajus).

 Esant Caol Ila darykloje, laukinė gamtayra tiesiai prieš tavo nosį.  Laukiant savo turo lauke, vandeny gali pamatyti kyšančias ūdrų galvas, o rugsėjo mėnesį ir migruojančius į rytus simpatinguosius delfinus. Niekada nepamiršiu kaip vienos degustacijos metu, jaunuoliai staigiai pašoko nuo kėdžių, susijaudinę griebė savo išmaniuosius aparatus ir nustriksėjo į lauką. Taip ir likau sumišusi: kas čia dabar vyksta? Gavau sekti jiems iš paskos. Pasirodo, ten nemaža delfinų šeimynėlė skrodžia Atlanto vandenyną! Taip ir likau stovėti netekusi žado. Ir kaip tikra turistė, aikčiodama, kiekvienąsyk pamačiusi iš vandens iššokantį delfiną.

Traukiant į Bunnahabhain daryklą reikia būti atsargiems ne tik dėl itin siauro, vienos krypties kelio, bet ir dėl čia nuolat šokliuojančių elnių. Kai mažiausiai to tikiesi, jie iššoka iš kelkraščio tiesiai ant kelio vidurio, tik spėk stabdyti mašiną! Ir tada jau gali griebti į mašinos galą numestą fotoaparatą, nes dažniausiai, pabėgę tolėliau, elniai sustoja ir nepatikliai stebi mus, svetimšalius. Jei pasiseks – fotografuojant šiuos gražuolius, akies kampeliu pavyks užgriebti ir čia medžiojančius erelius. O jei nori pamatyti daugiau šių paukščių-gruobuonių, reikia traukti į the Oa salos pietuose. Tai itin pamėgta erelių kalva, iš kurios giedrą dieną matyti ir Airijos sala.

Be erelių čia padangėmis skraido apie 200 skirtingų paukščių rūšių. Dėl šios gausios vienai vietovei paukščių populiacijos, kiekvienais metais Aila pritraukia ne tik viskio, bet ir padangių gyventojų mylėtojus – bird watchers. Dažniausiai jie atvažiuoja spalio mėnesį, kuomet į salą iš Grenlandijos žiemoti atskrenda apie 50 tūkst. laukinių žąsų! Tuomet visa padangė, dauguma paplūdimių ir, ūkininkų siaubui, dirvožemiai nusikloja šiais baltai-juodais karkiančiais sparnuotuosiais. Saloje yra įsikūręs RSPB Loch Gruinart Nature Reserve (liet. RSPB Loch Gruinart gamtos rezervatas), registruojantis ir prižiūrintis paukščius, gyvenančius ir atskrendančius į salą.

Iš Grenlandijos į Ailą atskrendančios žiemoti žąsys

RSPB (liet. karališka paukščių apsaugos bendruomenė) taip pat organizuoja itin populiarius tarp turistų ir vietinių žygius į skirtingas salos vietas. Anksčiau šie žygiai buvo organizuojami „Muzikos ir viskio festivalio” metu, bet sulaukus nemažo populiarumo peraugo į atskirą renginį – Walk Islay – trunkantį  beveik visą savaitę. Tai yra nuostabi galimybė pamatyti ir sužinoti daugiau apie Ailos salą, mat šie žygiai yra vedami vietinių žmonių, žinančių šią salą kaip savo penkis pirštus.

Paplūdimiai yra dar viena vieta, kurioje galima sutikti nuo piligriminės kelionės po viskio daryklas nuilsusius viskio mylėtojus. Machir, Saligo, Sanaigmore, Laggan, Claggan, Lossit ir daugybė kitų. Jei Italijoje, kur pažvelgsi akys užkliūna už vynogienojų, taip čia, kur pažvelgsi, ten paplūdimiai (ir, žinoma, viskio daryklos). Smagiausia yra tai, kad net sezono metu, į salą prigužėjus turistų, gali pasislėpti viename iš gausybės paplūdimių. Bowmore gali knibždėti nuo linksmai apsvaigusių švedų, bet pavažiavus 10 minučių iki Laggan – gali pasijusti besant vieninteliu žmogumi visoje saloje. Mes taip kartais vasarą ir padarom. Susikraunam krepšelį maisto, į kišenę gertuvę su tauriuoju salos gėrimu ir traukiam saulės palydėti į… vieną iš daugelio nuostabių Ailos pakrančių.

SingingSands.28.03 (23)

Pakeliui į Singing Sands paplūdimį

Ką daryti vėjui taršant plaukus? Leisti aitvarus!

Saligo paplūdimys

Aila taip pat mėgstama vieta tarp žvejų. Sala nusiklojusi daugybe mažų ežerų, Škotijoje vadinamų loch. Visos viskio daryklos savo produkcijai naudoja būtent šių loch vandenį. Ir svarbu paminėti, kad visos jos turi atskirus ežerus ir jais su kitomis daryklomis nesidalina. Taip. Daryklos nelabai draugiškos tarpusavy. Juokauju. Tiesiog jos naudoja tą vandens šaltinį, kuris yra arčiausiai jų daryklos. Mūsų buvęs vadybininkas yra užkietėjęs žvejys ir jis eidavo žvejoti net į Caol Ila viskio daryklos vandens tvenkinį! Deja, taip ir nespėjau jo paklausti kokios žuvys ten jam kibdavo ir, apskritai, ar kibdavo… Bet saloje labai populiarūs upėtakiai ir lašiša. Tikriausiai dėl šios priežasties šių žuvų galima įsigyti už labai prieinamą kainą Bowmore žuvies kioskelyje.

Kitame įraše skaitykite apie pramogas aktyvaus poilsio mylėtojams.

Dalintis:

Atsakymai į “Aila – ne tik viskio rojus. Pirma dalis”: 2

  1. Dzordana parašė:

    Aš manau, kad nereikėjo to rašyti, nes tuoj užklups salą masė turistų 😀 Na ką čia ir pridursi, nuostabus pasaulio kampelis. Ir gera ant širdies, kad tokių gamtos prieglobsčių dar yra, kad žmonės nei gali, nei akivaizdu patys nori jį griauti. Neįsileiskit per daug žmonių pas save!

    • Justina parašė:

      Ha ha. Geras pastebėjimas. Na, ką darysi. Užklups tai užklups. Bet itin dramatiškos oro sąlygos, manau, greitai daugumą atbaidys. Pamatysi pati sausio mėnesį:D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *