Port Ellen legenda

Iki šių dienų išlikę Port Ellen viskio sandėliai ir pagodos. Wanderingspirits.global nuotr.

Prieš pora savaičių viskio bendruomenę pasiekė nuostabi naujiena: po beveik 40 metų tylos Port Ellen ir Brora daryklose vėl bus pradedamas gaminti gintarinis nektaras. Šios daryklos buvo uždarytos 1980-iais, kuomet viskio pramonę skaudžiai palietė pasaulinė ekonominė krizė. Dabartiniai savininkai Diageo investuoja £35 milijonus į šių daryklų atnaujinimo darbus ir tikisi pradėti viskio gamybą 2020-iais.

Port Ellen (ir Brora), panašiai kaip daugumą menininkų, pripažinimas pasiekė tik po mirties, t.y. daryklai nustojus gaminti viskį. Port Ellen gyvavimo metais jų gaminamas viskis nutekėdavo ir pradingdavo už maišytų viskių prekinių ženklų. Šiuo metu šis viskis žinomas tik kaip vieno salyklo ir dažniausiai šmėžuoja tarp viskio elito arba turtingų kolekcininkų namuos. Apie šį viskį beveik be išimčių kalbama tik tiegiamai, su pagarba, suvokiant jo kokybę ir vertę. O galimybę paragauti šio reto gėrimo tapo ne vieno viskio gerbėjo siekiniu. Deja, užduotis nėra lengva ne tik dėl viskio retumo, bet ir dėl jo kainos. Paskutiniai Port Ellen leidimai siekia keturženkles sumas. Tokių šio, ir apskritai vieno salyklo viskio, kainų šuolių numatyti negalėjo net didžiausiai optimistai. 2001-iais, pirmą kartą po daryklos uždarymo, išleisto Port Ellen 1979 kaina tesiekė apie EUR 70, o dabar tas pats leidimas kainuoja įspūdingus EUR 5000.

Port Ellen daryklos uždarymsa iki šiol kelia audringas diskusijas viskio ir salos bendruomenėje. Dauguma kaltina/kaltino dabartinį daryklos savininką Diageo, teikdami, kad ši kompanija uždarė daryklą tam, kad atidarytų Port Ellen salyklo gamybos plantaciją (Port Ellen Maltings) ir, kad šis sprendimas pavertė Port Ellen miestelį ghost town: žmonės neteko darbo, sumažėjo gyventojų, ištuštėjo barai, gatvės nurimo ir miestelis neteko savo gyvasties. Čia norėčiau paminėti, kad šios daryklos uždarymo metu ji priklausė ne Diageo, bet Distillers Company United (DCL) iš kurios tik daug vėliau susiformavo mums visiems gerai žinoma kompanija (apie tai skaitykite mano įraše „Diageo Archyvai“). Bet svarbiausia čia ne kuri kompanija daryklą uždarė, bet pačio uždarymo priežastys.

Viskio mylėtojus nuo 2001-ųjų džiugina kasmetinis Port Ellen leidimas. Whiskyinteligence.com nuotr.

Viena pagrindinių priežasčių – 1970-ųjų pab. ir 1980-ųjų pr. šoktelėjusios naftos kainos ir pasaulį ištikusi ekonominė krizė. Antroji – naujoji karta pradėjo gręžtis nuo Viktorijos ir Edvardo laikais populiaraus aitraus ir stipraus viskio ir atrado švelnesnį, geriau subalansuotą, t.y. pradėjo keistis žmonių skonis. Deja, priešingai nei dabar, anuomet ekonominės prognozės nebuvo labai tikslios. Viskio pramonė negalėjo numatyti, kad tuometinė krizė skaudžiai atsilieps viskio pardavimams visame pasaulyje. Daryklos nepristabdė viskio gamybos proceso, o sumažėjus paklausai susidūrė su viskio pertekliumi (whisky loch): viskio buvo pagaminama daugiau, nei parduodama. Ši krizė ypač skaudžiai paveikė daryklas, gaminusias mano anksčiau minėtą stipresnio skonio spiritą: Ailos ir Cambeltown regionai.

Šiuo metu Ailos regionui išgyvenant savo aukso amžių, labai sunku įsivaizduoti, kad ne taip jau ir seniai, daryklos buvo uždaromos ar dirbdavo tik keletą mėnesių per metus. Pavyzdžiui, šiuo metu viena populiariausių Ailos daryklų Ardbeg buvo uždaryta beveik visus 1980-ius ir vėl pradėjo veikti tik 1989-iais, daryklą nusipirkus naujiems savinininkams Allied Distillers. Tačiau ši darykla dirbo su didelėmis pertraukomis ir tik tuomet, kai jų pagaminamo spirito reikėdavo maišytiems viskiams, kaip kad Ballantine. O tai pačiai kompanijai netrukus įsigijus kitą daryklą Ailos saloje Laphroaig, Ardbeg veikla buvo visiškai pristabdyta iki pat 1997-ųjų! Kodėl uždaryta buvo būtent ši, šiuo metu viena populiauriausių daryklų pasaulyje? Priežastis labai paprasta ir logiška: Laphroaig buvo didesnė ir svarbesnė maišyto viskio pramonei. Lygiai tokiu pačiu pagrindu buvo nuspręsta Port Ellen daryklos likimas. DCL 1980-iais priklausė dar dvi Ailos daryklos: Caol Ila ir Lagavulin. Pastaroji buvo svarbi populiaraus viskio – White Horse – dalis, o Caol Ila buvo (ir yra) labai lanksti darykla, galinti pagaminti ne tik dūminį, bet lygiai tokios pačios kokybės ne dūminį viskį. Taip pat čia gaminamas spiritas buvo svarbus kito to laikmečio populiaraus viskio – Johnnie Walker – dalis. Tad norint išlaikyti kitas daryklas, kompanijai reikėjo uždaryti mažiau reikšmingą ir mažiausią iš trijų daryklų. Toks pat modelis buvo taikomas viskio darykloms ir Speyside bei Highlands regionuose.

Vietoj to, kad burnočiau dėl kai kurių daryklų uždarymo, aš į šią sitauciją žiūriu iš kitos pusės: ko būtume netekę, jei tos daryklos būtų buvusios neuždarytos? Galbūt šiuo metu neturėtume Laphroaig, nekeltume taurelės Lagavulin? Uždarydamos vienas daryklas, kompanijos sugebėjo išsaugoti kitas. Atleisdami vienus žmones iš darbo, jos išsaugojo kitų darbo vietas. Kaip mano mylimas viskio rašytojas Dave Broom kažkada rašė: viskio pramonė yra cikliška. Visais laikais vienos daryklos buvo uždaromos, naujos atidaromos ir t.t. Taip buvo ir bus visuomet. Tačiau šiais laikais dėka tikslesnių ekonominių prognozių yra daug lengviau pasiruošti busimai krizei. Deja, negalima numatyti kaip keisis viskio gerbėjų skonis. Kaip ilgai tęsis dūminio viskio manija? Taip pat sunku pasakyti, kada sprogs populiarumo aukštumas pasiekusio vieno salyklo viskio burbulas. Ar atsiras kainų riba, kurios peržengti neišdrįs net didžiausias viskio fanatikas, kolekcionierius?

Port Ellen miestelio panorama. Maltandoak.com nuotr.

Aš esu viena iš tų laimingųjų, kuriai net ne kartą teko galimybė paragauti šio legendinio viskio. Ir galiu pasakyti, kad ši patirtis neužsibaigia tik ties skoniu. Tai ir šio viskio istorija, ir pagaminimo vieta, ir aplinka, kurioje šis viskis gimė. Kokybe jis nėra niekuo pranašesnis už kitus Ailos viskius, bet jo reikšmę nubrėžia retumas; žinojimas, kad geriami paskutiniai lašai iš kelių belikusių statinių ir, kad tokio skonio daugiau niekada niekur nebebusus. Patirtys, kurios pasmerktos vienkartiškumui, visuomet yra ypatingos. Pojūčiai geriant šį viskį dabar, žinant, kad daryklos atsargos tuoj vėl pasipildys, tikriausiai, būtų labai skirtingi. Bet džiugu, kad daug didesnė viskio bendruomenė turės galimybę paragauti dar vieno kokybiško Ailos viskio.

Diageo spaudai sakė, kad bus bandoma gaminti tokį Port Ellen skonį, koks jis buvo gaminamas prieš pat uždarant daryklą. Tai padaryti yra gana realu ne tik dėl išlikusių knygų su gaminimo instrukcijomis, bet ir dėl saloje vis dar gyvenančių kelių vyrukų, dirbusių darykloje. Šis projektas nebus lengvas, nes priešingai nei Brora darykla, Port Ellen teks atstatyti beveik nuo pat pamatų. O aš jau nekalbu apie visus gaminimui skirtus prietaisus! Tai, kad šios daryklos gaminamo viskio skonis šiek tiek skirsis nuo orginaliojo gali būti nulemtas ir statinių. Anksčiau statinių pasirinkimas buvo daug mažesnis nei jis yra dabar, tad Port Ellen būdavo išpilstomas į senas, panaudotas, pavargusias burbono statines, bet naujajam Port Ellen bus galima parinkti įvairesnes, naujesnes statines. Nežinau kaip jūs, bet aš nekantrauju paragauti naujam gyvenimui, naujai viskio erai tuoj pakirsiančio viskio. Port Ellen istorija tuoj vėl prasidės iš naujo.

 

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *