Ailos švyturiai: #1 McArthur’o galva

Billy Stitchell nuotr.

McArthur’s Head – McArthur’s galvos –  švyturys pasitinka atvykėlius į Ailą lyg koks išdidus salos sergėtojas., įsitaisęs ant aukštos, 39-ių metrų virš jūros lygio, išstypusios uolos. Balta akmenine siena apsijuosęs vietoj skraistės, mojuoja viskio piligrimams ir sveikina juos atvykus į šią viskio ir ramybės meką. Pamenu, kuomet pirmą kartą keliavau į Ailą, likau visiškai be žado išvydusi stačius salos šlaitus, grakščiai nusileidžiančius tiesiai į šaltus Atlanto vandenis, tapybiškas spalvas ir atspalvius, bei visai šiai gamtos simfonijai diriguojantį McArthur’o švvyturį. Aš ten kada nors tikrai nueisiu, – tuomet sau pasakiau. Ir atsirėmusi į McArthur’s šoną, pasitiksiu čia atplaukiančius laivus. Mano norui išsipildyti teko laukti šešis metus!

McArthur’o galva and uolos išdygo 1861-iais; suprojektuota David’o ir Thom’o Stevenson’ų. Stevenson’ų šeima yra atsakinga už daugelio švyturių statybą Škotijoje. Pats švyturys nėra labai aukštas, vos 13 metrų, o sužybsi jis kas 10 sekundžių. Vienas pagrindinių Ailos tinklaraštininkų Amin sako, kad įspūdingiausia vieta iš kurios galima stebėti šio švyturio naktinį perfomansą yra šiaurinė Ailos dalis, pakeliui į Bunnahabhain. Teks kada išsiruošti į šią naktinę iškylą ir man.

Šį gražuolį galima pasiekti keliais skirtingai būdais. Vienas paprasčiausių – laivu. Pati nebandžiau, bet kiek girdėjau vaizdai užburia. Tai, beje, ir tėra vienintelis paprastas būdas, visi kiti reikalauja nemažai fizinės ištvermės. Dažniausiai žmonės pėstina nuo Ardtalla, kurią galima pasiekti pravažiavus Ardbeg ir traukiant iki pat kelio pabaigos, o tuomet jau pėstute per durpynus, akmenynus ir visokius kitus ynus. Patarimas,vengti šio žygio ką tik palijus. Kojos klimps žemyn, neišlaikę pusiausvyros skaudžiai griūsit, o sušlapę ir suirzę siūsit savo bendrakeleivius į visas salos puses. Žodžiu, džiaugsmo jokio nebus.

Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau pasirinkusi pačio sunkiausio kelio. Ir dar, pasirodo, beveik nė vieno iš vietinių neišbandyto! Ir dar, jei to būtų maža, išsiruošiau į šį nuotykį viena pati, nes žygiavimas man yra tarsi meditacija, o šiai kompanija nelabai reikalinga. Tiksliai net nežinau kiek kilometrų sukaupiau, bet apie 20 km tai tikrai. Visą kelią žygiavau akmenuota pakrante, o kur vanduo arčiau uolų – durpynais. Oras buvo nuostabus, vaizdai veikė svaiginančiai nuo pat pirmų žingsnių, iškyšulys su švyturiu neatrodė labai toli. Džiūgavau ir glosčiau sau į šoną, vai vai kaip gerai aš čia sugalvojau.

Kelionė prasideda, mano tikslas vos matyti. Švyturys stovi ant pietinio salos iškyšulio

Pakeliui praėjau keletą senų namų griuvėsių. Sunku patikėti, kad tokioje atokioje vietoje kažkada čia gyveno žmonės

Jaukusis namelis, skirtas žygeiviams pernakvoti, ir sąsiauriu praplaukiantis keltas

Ėjau aš sau pasišvilpčiodama labai lėtai, kaifavau nuo absoliučios ramybės (man mat jos saloj pasirodo dar trūksta), fotografavau kiekvieną įdomesį akmenėlį ir bandžiau akimis aprėpti priešais mane pažirusius vienas už kitą labiau akį traukiančius vaizdus. Bonnie land – graži šalis. Ir viena iš nedaugelio šalių, kurioje taip stipriai justi istorijos gyvybingumas. Pakeliui sustojau pailsėti mažame žygeiviams skirtame namuke, bothy, o ten dar sutikau ir buvusį Bowmore vidurinės mokytoją sau smagiai kertantį sumuštinį ir gurkšnojantį juodą arbatą su pienu iš termoso. Pabendravę lyg seni draugai, nutariau, o tiksliau mokytojo paskatinta, patraukiau link savo tikslo. Ir tik trumpam susimąsčiau apie pilnas nuostabos jo akis, išgirdus apie mano DIdĮJĮ žygį.

Po gerų trijų valandų mano batai vis dar grūmėsi su netvarkingai sugulusiais akmenimis ant kranto, nuovargis pradėjo švelniai baksnoti į mano kojas, o švyturys kažkodėl vis dar atrodė gana toli. Teko pagreitinti tempą. Pasiekusi iškyšulį, pradėjo darytis labai nejauku, iš kažkur atsirado vėjas, o statūs taip mane kelte sužavėję šlaitai užstojo saulę. Pasidarė baisiai nejauku. Ir kai jau pradėjau dvejoti savo iškylos genialumu, išvydau akmeninį lieptą ir nuo jo į švyturį kylančius laiptelius. Kiek prigesęs entuziasmas vėl sugrįžo! Teko nemažai paplušėti kol pasiekiau patį viršų. Bet kuo aukščiau kilau, tuo kilo ne tik vėjas, bet ir mano susijaudinimas. Visgi svajojau čia užsiropšti nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą išvydau šį švyturį!

Ir štai. Aš čia. Pasisveikinu su baltakakliu gražuoliu ir jam nusišypsau. Tikriausiai visiems gerai pažįstamas jausmas, kuomet padarai kažką, ką seniai esi suplanavęs ar apie ką buvai svajojęs. Mmmmm! Net žandai nukaito iš džiaugsmo. O gal iš nuovargio. Apsidairau aplink. Kaip visada Škotijos kraštovaizdis palieka mane išsižiojusią. Kažkokia visiška gamtos idilė. Atrodo, kad nei laikas, nei istorija, nei žmogus nebuvo palietęs šitos vietos. Nors griūk ir prasmek į šią būties lengvybę. Ir pargriūnu. Bet tikriausiai iš nuovargio.

Tikslas pasiektas. Vėjas klykauja tiesiai į veidą, dėl to šis toks nelaimingas

Emocijoms nurimus atėjo ir šaltas kaip Atlanto vandenys suvokimas, kad man reiks grįžti tuo pačiu keliu atgal. OMG! What have I done???? Ar iš balos tas mano kvailumas? Tokį kelią vienai atkiūtint. Žinau, kad ir vyras namuose nerimauja ir graužiasi dabar, kad vieną išleido. Telefoną turiu, bet Ailoje kaip kare, retai kada ryšį sugaudysi, tad negaliu net prasinešti, kad man viskas gerai, kad kojos ant uolėto kranto neišsisukau ir grįšiu iki vakarienės. Ką gi. Ilgai užsibūti negalėjau. Saulė nusileis, niekas į namus neįleis! Kas turėjo būti ilgi pietūs su knyga ir žiūronais, pavirto į greitą sumuštinio įsimetimą į burną, dar greitesnio viskio gurkšnio iš gertuvės (čia ir nuovargiui nubaidyti ir kiek apšilti, nes ant pietinio Ailos krašto vėjas smelkėsi per visus rankogalius ir net batų raištelius).

Kelionė atgal nebuvo tokia maloni kaip į priekį. Pavojaus varpais skambino ne tik sunkėjančios kojos, stiprėjantis vėjas, bet ir žemyn beriedanti saulė. O čia dar beskubėdama iki kulkšnių įklimpau į vandens prisigėrusį durpyną ir neišlaikiusi pusiausvyros prisiplojau. Dabar pasidarė visai nesmagu. Ne tik dėl šlapio užpakalio, bet ir dėl iš kažkur pradėjusių kilti apokaliptinių minčių. O ką jeigu belėkdama tais akmenimis nusisuksiu galvą? Šalti vandenys nusiplaus mane į dugną ir manęs kaip nebūta. Juk tiek žmonių kasmet dingsta! Vajėzus, reik greičiau varyt namo,  nes mintys pradeda siautėti kaip vėjas prie švyturio.

Grįžau. Saugiai. Su galva ir su prapustytom mintimis. Įsikabinau savo vyro lyg šimtmetį būčiau nemačius. Jaučiausi  pavargusi, bet rami. Vakarienė buvo ataušusi. Vynas kaip niekad šildantis. Keliaudama link švyturio, grįžau atgal į savo jaukius namus. Ech… švyturiai. Keliautojų kelrodė žvaigždė.

Ant pasaulio / Ailos krašto

Na, ir dar pora metrų aukščiau

 

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *