FACEBOOK INSTAGRAM TWITTER
FACEBOOK INSTAGRAM TWITTER

Mano viskio sala

2016-02-21

Papasakosiu jums istoriją apie gyvenimą saloje tarp dešimt viskio daryklų, kur žmonės mojuoja vieni kitiems prasilenkdami mašinomis, o vakare sėdėdami priešais židinį, už lango siaučiant piktiems Atlanto vėjams, mėgaujasi dūminio viskio taurele, .

Mano kelionė į viskio salą prasidėjo pabaigus suomių kalbos ir lietuvių filologijos studijas. Visuomet svajojau šiek tiek daugiau pakeliauti po Europą, susiurbti į save mūsų senutės Europos kultūrų ir kalbų margumyną. Pirmąja mano kelionės stotele tapo Škotija. Tada, žinoma, dar nežinojau, šiai stotelei būsiant galutinei, nulėmusiai ne tik mano profesinį, bet ir asmeninį gyvenimą. Iš bendradarbių gavusi savo naujosios darbovietės duomenis, turėjau atsiversti google map ir ieškoti tos, taip mįslingai skambančios vietovės  Isle of Islay (liet. Ailos sala). Ši, sunkiai tuomet mano ištariama i-s-l-e-o-f-i-s-l-a-y  buvo įsikūrusi pačioje piečiausioje ir labiausiai į vakarus nutolusioje Škotijos vakarų pakrantėje. Tokia atoki vieta galėjo atbaidyti ne vieną, bet mane priešingai, suintrigavo!

Savo pažintį su šia šalimi pradėjau ne nuo josios sostinės, kaip yra įprasta, bet nuo periferijos – mažos salos Europos pakrašty. Periferija mūsų globaliame pasaulyje yra unikali tuo, kad joje vis dar egzistuoja „kultūrinis grynumas“. Priešingai nuo multikultūriško centro, periferijoje įmanoma priartėti šiek tiek arčiau tos šalies kultūros ir jos žmonių. Nors mane itin žavi kultūrų katilas didmiesčiuose, bet norint jį tinkamai įvertinti reikia sužinoti visus to katilo ingridientus. Skirtumas tarp Ailos ir didžiausio Škotijos miesto Glasgow tikrai milžiniškas, o gyvenimo būdas skiriasi kaip diena ir naktis. Visų pirma, į akis krenta vis dar gyvi keltų kultūros pėdsakai, o ryškiausiai jie juntami kalboje. Daugumos vyresnio amžiaus salos gyventojų pirmoji kalba yra gėlų (angl. Scottish Gaelic), ne anglų. Pastarąją jie turėjo išmokti mokykloje. Tačiau, net ir šnekėdami gramatiškai tobula anglų kalba, tarimas išduoda, kad tai nėra jų pirmoji kalba. Ileach (taip save vadina žmonės, gyvenantis Ailoje), kaip ir kitų salų gyventojų, akcentas yra išskirtinis ir tikrai gali praeiti ne vieneri metai, kol ausis pripras prie šios daug minkštesnės ir dainingesnės šnektos. Anglų kalbai nesant saliečių gimtąjai kalbai išduoda ir tai, kad supykę ar vieni su kitais susiginčiję, riebūs keiksmažodžiai, beveik visada, iš jų lūpų išlėks gėlų kalba. O pačią kalbą galima išgirsti, nors ir nedažnai, autobusuose, gatvėse ir ypač bare. Kodėl bare? Nes bare vietiniai mėgsta susiburti ir vienas apie kitą paplepėti (žinoma, ne visada teigiamai). Kadangi, kaip škotai sako, ir sienos turi ausis, reikia griebtis kitų gudrybių, jei nori, kad šalimais sėdintis kaimynas tavęs nesuprastų. Kalbos galbūt jie nesupras, bet raudonuojančios ausys išduos – ne apie avių bandas jie tarpusavyje šnekasi.

Gyvenimas mažoje bendruomenėje turi savų privalumų ir minusų. Man persikėlus į Ailą negalėjau atsistebėti žmonių draugiškumu. Visi su tavimi sveikinasi, mojuoja prasilenkdami mašinomis, sustoja su tavimi paplepėti. Pradžioje tikrai galvojau atsidūrus pora dešimtmečių atgal. Tik vėliau sužinojau tam draugiškumui esant susijusį su smalsumu. Visiems norisi viską apie tave žinoti, ypač jei esi svetimšalė. Tačiau, jei sugebi nuo to atsiriboti ir per daug neviešinti savo gyvenimo socialiniuose tinkluose, vietinių draugiškumas gali tikrai labai maloniai džiuginti. Kaip kad mano smalsioji kaimynė, kuri karts nuo karto man atneša maišelį pomidorų (mat ji prisisodinusi jų per daug, o John, Alasta ir Margareth jau po maišiuką gavę), mainais, tikriausiai, norėtų, kad aš atskleisčiau kokią pikantišką detalę iš savo gyvenimo, tačiau man to nepadarius, ji vis tiek su šypsena eina toliau pomidorų rinkti. Vietinių geranoriškumą ir atvirumą taip pat liudija faktas, kad saliečiai taip ir nepriprato rakinti namų darų ar mašinų. O kam? Nusikaltimų čia nėra, o jei kažkas atsitinka, dažniausiai į tai įsivėlęs atvykėlis. Bet kur jis labai toli pabėgs. Čia juk sala. Vienas skambutis į keltų terminalą ar oro uostą ir nenaudėlis sučiuptas.  Dar vienas unikalus salos bruožas –  lėtas gyvenimo tempas. Nubėgusi į paštą išsiųsti siuntinio, užtruksi čia ilgiau nei norėtum, nes paštas nėra vieta tik laiškams siųsti, tai ir vieta vietiniams susitikti, pasišnekučiuoti, pasidalinti paskutiniais miestelio gandais. Miesto žmogų tai erzintų, bet lėtumas tarp salos gyventojų yra labai vertinamas. Lėtumas čia – vertybė. (Daugiau apie gyvenimą saloje galite paskaityti čia).

Mokausi mėgautis lėtumu ir aš. Koja už kojos traukiu namo iš parduotuvės. Džiaugiuosi ką tik po lietaus stojusia ramybe. Artėjant prie Bowmore daryklos šypteliu įkvėpusi salstelėjusio verčiamų miežių kvapo. Taip kvepia viskis. Taip čia kvepia miestelio gatvės ir mūsų kiemas. Gal dėl to žmonės čia tokie lėti ir vaikšto lyg apduję? Dėl visko kaltas viskio kvapas, tingiai plevenantis ore? Sėdėdama sodely grožiuosi kaip dūmai ritasi iš Bowmore daryklos pagodų, o bangos skalauja šios viskio daryklos sandėlius ir jaučiuosi apdujusi ne tiek nuo viskio kvapo, kiek nuo suvokimo, kad esu čia. Atlanto vandenyno pašonėje. Mažoje saloje su 3,5 tūkst. gyvenotojų ir dešimčia viskio daryklų! Kieme priešais viskio daryklą. Su dviem katinais, vyru ir dukterimi.

Savo pirmuosius žingsnius viskio pramonėje pradėjau Lagavulin darykloje. Čia patyriau vienas įsimintiniausių, bet ir vienas baisiausių  savo gyvenime akimirkų, kai tuomet dar itin laužyta anglų kalba turėjau papasakoti apie viskio gamybos procesą pulkui šio viskio mylėtojų; čia dirba Ruth, Marjory, Jennifer ir kiti, su kuriais karts nuo karto einam išgerti taurelę vyno po darbo; čia šimtą kartų keikiausi, nes klientai ne visada nusiteikę teigiamai tavo atžvilgiu; ir būtent čia įgyjau neįkainojamos patirties padėdama Iain’ui siurbti viskį iš burbono statinių viename seniausių Škotijos viskio sandėlių. Mano santykis su šia vieta yra intymus, asmeniškas ir itin gyvybingas. Taip pat ir su Caol Ila darykla, kurioje šiuo metu dirbu; ar su Bowmore, į kurią dažnai užbėgu užsipirkti savo mylimo Bowmore 15 Darkest ar Ardbeg puodeliui kavos ir persimesti keliais žodžiais su vietiniais.

Mūsų kasdienybė – pripildyta viskio: pietauti dažniausiai važiuojam į Ardbeg viskio daryklą, pasivaikščioti einam prie Kilchoman daryklos, iškilas keliam prie Bunnahabhain, draugus visuomet nusivežam į Laphroaig, o pati dirbu Caol Ila ir Lagavulin viskio daryklose. Viskio daryklos man, kaip ir daugumai vietinių, nėra svetimas, nejudinamas kultūrinis paveldas, karts nuo karto aplankomas vien todėl, nes tai yra objektas iš privalomo lankytinų vietų sąrašo. Man šis paveldas, šios viskio daryklos,  kaip ir daugumai čia gyvenančių – neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. (Apie viskį kaip gyvenimo būda galite paskaityti čia).

1960-taisiais buvo čia toks vienas menininkas vardu Šonas Olyris (angl. Shaun O’Leary .) Vietinis veikėjas. Na, tokiu tik tapęs, nes kilęs jis iš Anglijos. Jo santykis su viskio sala tapo itin intymus. Kaip ir dauguma to meto saliečių pastovaus darbo Šonas neturėjo, tad keliaudavo iš vienos salos vietos į kitą, karts nuo karto vis ką patapydamas. Mainais už jo paveikslus viešbučio savininkai jam leisdavo pernakvoti viešbutyje ir net kartais pavaišindavo pusryčiais. Šio menininko piešiniai, randami daugumoje Ailos barų, tapo svarbiu kultūriniu paveldu. Ypač šiuo metu, salos viskio verslui išgyvenant savo aukso amžių! Šonas piešdavo tai, ką aplink save matė dažniausiai: apsvaigusius vietinius, skandinančius savo vargus ir ašaras viskio taurelėje. Vietiniai geria daug, bet gerdavo jie dar daugiau prieš pora dešimtmečių. Namuose palikdami žmonas su vaikais – vakarus praleisdavo apsikabinę butelį White Horse. Ir kaip matyti iš Šono paveikslų ant baltų arklių jie tikrai visi kasnakt jodinėdavo. Dailininkas tikėjo, kuo tiki ir dauguma vietinių iki šiol, viskis – velnio gėrimas; viskis prišaukia žmoguje velnią! Mano vyras dirbdamas už baro labai dažnai pastebi: jei viskį geria škotai – lauk problemų, jei viskį geria kiti – naktis praeis ramiai. Labai įdomu ir tai, kad Šonas su velniu siejo ne tik viskį , bet ir moterį, tiksliau, moteris. Viename jo paveikslų matyti, kaip kunigas sėdi už baro (!) ir geria arbatą. Šalia jo sėdi įspūdingai atrodanti pusnuogė raudonplaukė, nuo kurios jis gręžia akis, bet tuo pačiu metu jo ranka siekia taurės viskio už baro.

Aš, panašiai kaip Šonas, matau salą ir jos gyvenimą atvykėlės akimis. Nesvarbu kiek metų čia pragyvenčiau savęs tikra saliete, tikra ileach, vadinti negalėčiau, tokią teisę turi tik tie, kurie yra gimę ir užaugę saloje. Tačiau svetimšalės žvilgsnis man leidžia pažvelgti į salą kito akimis, t.y. naujomis akimis. Natūralu, jog vietiniai priima šią vietą kaip duotybę; kaip neatsiejamą savo rutinos dalį. Jie ne(be)aikčioja nuo istorinių paminklų, kurių čia apstu, nes jie visi jau seniai aplankyti mokyklinių ekskursijų metu; jie ne(be)sistebi čia gausia gyvūnija, nes sutikti kelyje didžiaragį briedį yra yprastas dalykas; jie ne(be)traukia foto kameros iš kuprinės kiekvieną kartą dangui dramatiškai nusidažius vis kita spalva, mat dangus čia gali pasikeisti dešimtis kartų per dieną. O aš vis dar aikčioju, ir stebiuosi ir nepatingiu išsitraukti kameros. Matyt, mano juslės dar nespėjusios atbukti ir lyg įsitempę radarai gaudo naujų patirčių bangas.

Apie tai ir šis blogas. Apie mano, svetimšalės, pažintį su viskio šalimi. Apie šią kultūrą. Apie viskio kultūrą. Apie vietinius tarpstančius šioje kultūroje. Ir galiausiai apie mane, per visišką atsitiktinumą atsiradusią šioje Vakarų Škotijos saloje, ir dabar bandančią perprasti vietinių žaidimų taisykles. Įkliuvai, sese, oij įkliuvai…

Kaip dažniausiai tokiais painiais egzistenciniais momentais traukiu į vietinę knaipę, atsisėdu savo mėgstamiausioje vietoje priešais Šono paveikslą, užsisakau vieną iš gerklę pjaunančių Ailos moltų ir labai stipriai bandau tapti gera šio žaidimo dalyve.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

NORI GAUTI NAUJIENLAIŠKĮ?

Nori gauti pranešimą apie naujausius mano tekstus, užsisakyk naujienlaiškį!