Dekonstruojame viskio butelių etiketes

Jei nesate viskio ekspertai, o tik pradedantys susipažinti su gardžiu viskio pasaulio, pirmas apsilankymas viskio parduotuvėje gali nejuokais išgąsdinti. Stovite priešais lentynas pilnas įviariausių dydžių, formų, spalvų butelių ir sukate galvą kurį labiausiai apsimokėtų pirkti. Vienas butelis su patrauklia etikete, bet kaina žnaibosi, kitas – nebloga kaina, bet butelis primena Anykščių šilelį. Viskas gerai, jei jūs esate Duoklė Angelams ar King&Mouse bare/parduotuvėje, kur nuostabus kolektyvas išmano savo sritį ir gali jums padėti, atsižvelgiant į jūsų poreikius. Tačiau, jei stovite vienas kaip pirštas priešais lentynas kokioje Maximoje ir sprendimą, kurį butelį pirkti turite priimti patys – popieriai tuomet prasti. Taip… prieš tai jūs atlikote namų darbus, facebook’o paskyroje užklausėte draugų rekomendacijų. Bet viskis kaip ir muzika – labai asmeninis dalykas ir nors draugų patarimus galite naudoti kaip gaires, bet juk norisi nusipirkit tokį viskio butelį, kuris išties atitiktų jūsų poreikius, skonį bei kišenės dydį.

Šiuo metu viskio pasiūla yra didžiulė! Viskio daryklos, o tiksliau jų rinkodaros komandos, bando kuo įmanoma labiau įtikti klientui, pasiūlyti jam kažką orginalaus, nematyto, kitais žodžiais tariant, patraukti jį į savo pusę. Butelio išvaizda kartais net tampa svarbesnė už viskio turinį. Na, bent jau pirmasis pirkimo impulsas dažniausiai būna padiktuotas jo išorės. Nusiperkate, pavyzdžiui, patrauklų vikingų istorijos įkvėptą Highland Park, už kurį paklojate nemažą pinigų sumą, su nekantrumu namuose atidarote butelį, su didžiausiu susijaudinimų klausote dieviškai malonaus ausiai į taurę pilamo viskio garso ir… ak, koks nusivylimas! Ir staiga ant etiketės karinis žirgas nuleidžia galvą, sąžinė dėl išleistos didelės sumos pinigų pradeda vis garsiau cypti į paausį, o noras domėtis viskiu išgaruoja kartu su angelais. Nesakau, kad riboto leidimo Highland Park viskiai yra negardūs, bet čia kalbu apie tai, kad kartais vietoj vieno brangaus, galima nuspirkti du, beveik tokius pat gardžius butelius.

Taigi, kaip išsirinkti tinkamą butelį viskio, neišleidus visų savo santaupų? Šiame tekste aš dekonstruoju škotiško viskio etiketes ir bandau atskleisti, ką reiškia kartais labai neaiški ant etiketės pateikiama informacija. Taip pat, mano rekomendacijos į ką atkreipti / nekreipti dėmesio, renkantis viskio butelį.

DARYKLOS PAVADINIMAS arba GAMINTOJAS. Na, su šia dalimi tikriausiai viskas labai aišku. Kiek sudėtingiau gali būti tik jei vietoj daryklos būna parašytas gamintojas. Dažniausiai tai nepriklausomas pilstytojas, pavyzdžiui, Wemyss Malts ar Douglas Laing and Hunter Laing (kurie, beje, yra naujos Ailos viskio daryklos Ardnahoe savininkai) ir pan. Tai nepriklausomi nuo daryklų asmenys, kurie perka iš daryklų viskio statines ir patys juos toliau brandina ir vėliau išpilsto. Tačiau ant tokių butelių etikečių dažniausiai nurodyta iš kurios daryklos yra atkeliavęs viskis. Aš labai dažnai perku tokius butelius, kadangi jie būna pigesni nei iš pačios daryklos, o viskis juk toks pat. Štai čia galite pavartyti ką siūlo vienas pagrindinių nepriklausomų išpilstytojų Gordon & MacPhail.

REGIONAS. Tradiciškai Škotijos viskis yra skirstomas į penkis viskio regionus pagal vienai ar kitai sričiai būdingą skonio stilistiką (apie tai skaitykite čia): Speyside, Highlands, Lowlands, Islay ir Campbeltown. Tačiau kuo toliau, tuo šis skirstymas mažiau atitinka tikrovę ir yra nuolat kvestionuojamas tarp viskio ekspertų. Toks skirstymas turėtų padėti susivokti skonių gausoje ir nukreipti vartotoją į reikiamą pusę. Deja, ribos tarp regionų pamažu pradeda nykti. Pavyzdžiui, Islay regionas pasižymi dūminių viskių gamyba, tačiau šiuo metu čia galima rasti ir labai lengvo, visai be dūmo skonio viskių (Bruichladdich 10yo), o tokie regionai kaip Speyside, žinomi dėl savo lengvų viskių nustebina su gana intensyviais dūminiais skoniais (BenRiach 10yo). Bet tokie leidimai (bent jau dabar) – išimtys,  ne taisyklė, o regionų skirstymas padeda nubrėžti šiokias tokias gaires ir nepasiklysti  gausioje viskio pasiūloje.

VISKIO RŪŠIS. Pagal škotiško viskio įstatymą (išleistas 1909-ais), škotiškas viskis gali vadintis škotišku – Scotch – jei jis yra pagamintas ir brandintas Škotijoje ne mažiau nei tris metus. Single Malt reiškia, kad viskis pagamintas išimtinai tik iš vieno salyklo (dažniausiai miežių) ir yra tik vienos daryklos produktas, t.y. viskis nemaišomas su kitose daryklose pagamintu viskiu ar iš kitokių grūdų pagamintu viskiu (toks viskis vadinamas Blended). Vatted malt – tai salyklinių viskių mišinys iš skirtingų daryklų. Daugiau apie vieno salyklo viskio gamybą galite paskaityti čia.

METAI. Šis skaičius paprastai užima didžiąją etiketės dalį. Ir kuo viskis senesnis, tuo tas skaičius – didesnis. Skaičius nurodo kiek metų viskis praleido statinėje. Dauguma viskio mylėtojų panikuoja, jei šio didelio skaičiaus ant etiketės neranda. Ir vėl tas NAS (no age statment / be amžiaus indekso) (apie tai plačiau rasite čia), o jei dar kaina didžiulė, geriau trauktis pasipiktinusiam pirkėjui iš kelio. Tačiau, jei ant butelio etiketės metai neužrašyti, tai ne visuomet reiškia, kad jūsų perkamo viskio amžius nežinomas. Atkreipkite dėmesį ar nėra pateikta DISTILIACIJOS METŲ (Distiltation date) ir IŠPILSTYMO METŲ (Bottling date). Žinant šią informaciją, viskio metus galima pasiskaičiuoti patiems. Pavyzdžiui, jei spiritas distiliuotas 1995, o į butelius išpilstytas 2018, aišku, kad viskis yra 23 metų senumo. Bet aš rekomenduoju iš karto nenurašyti NAS butelių, nes tarp tokių yra tikrai nemažai nuostabaus skonio viskių (pavyzdžiui, Bowmore Small Batch, Caol Ila Moch, Kilchoman Sanaig…)

VISKIO STATINĖ (Cask). Šiais laikais viskis brandinamas įvairiausiose statinėse nuo tradicinio burbono iki romo, vyno ar net konjako. Sakyčiau, tai viena svarbiausių informacijų ant etiketės, į kurią rekomenduoju atkreipti didesnį dėmesį. Statinės tipas, gali atskleisti, kokių skonių galite tikėtis, gerdami viskį. Jei viskis brandintas šerio statinėse, galite tikėtis saldaus, šokoladinio, razinų, kitų džiovintų vaisių skonių; jei tai burbono statinė – vanilės, kokosų, gaivesnių skonių. Aš asmeniškai, rinkdamasi butelį viskio, į šią informaciją kreipių pagrindinį savo dėmesį. Daugiau apie statines ir jų įtaką viskio skoniui galite pasiskaityti čia.

ALKOHOLIO STIPRUMAS (abv). Dauguma viskių prieš išpilstant juos į butelius yra praskiedžiami vandeniu, alkoholio stiprumą sumažinant iki maždaug 40%. Tokio stiprumo viskį yra gana malonu gurkšnoti, jis nėra per daug stiprus. Tai taip pat yra minimalus legalus alkoholio stiprumas škotiško viskio pramonėje. Bet jūs tikriausiai pastebėjote, kad kai kurių viskių stiprumas siekia 50% ar net 60% (labai įprasta Caol Ila abv). Bet čia juk spiritas, kaip tokį gerti?! Toks viskis vadinamas Cask Strength, pažodžiui išvertus reiškia –  statinės stiprumas. Viskis išpilstomas į butelius nesumąžinus jo alkoholio stiprumo, t.y. paliekant jį tokį (arba įpilant labai mažai vandens) koks jis yra pasibaigus brandinimo procesui.

VISKIO KIEKIS (ml). Tradiciniai buteliai yra 70ml, bet daryklos šiuo metu pardavinėja ir mažesnius, 50ml ar 20ml. Oro uostai pardavinėja ir vieno litro ar net didesnius butelius.

STATINĖS NUMERIS (Cask number). Jei butelių tiražas yra labai ribotas, ant etiketės yra nurodomas statinės numeris arba parašyta Small Batch, t.y. mažas tiražas. Jei viskis išpilstytas tik iš vienos statinės – Single Cask. Tačiau ši informacija neturi jokios įtakos viskio skoniui. Viskio retumas labiau skirtas viskio gėrovų savimeilei paglostyti:)

BUTELIŲ SKAIČIUS (Bottle number). Nurodo kiek butelių iš viso išleista. Taip pat kaip su statinėmis –  įtakos viskio skoniui ši informacija neturi.

PAPILDOMA INFORMACIJA. Didelę dalį ant etiketės užima informacija, kurią aš įvardinu poezijos vardu. Tai gražus, literatūriškas tekstas apie daryklos unikalumą, apie ten sunkiai dirbančius ir rankomis grūdus renkančius vietinius, apie tyrą kaip rytinė rasa viskio skonį, apie besileidžiančią saulę ir t.t. Prisipažinsiu, kai kurie tekstai taip įmantriai ir patraukliai suraityti, kad atsispirti pagundai nusipirkti butelį tikrai sunku. Tai, žinoma, tik rinkodaros dalykai, būdas pritraukti klientą ir įtakos skoniui neturi. Bet kadangi aš poezijai neabejinga, tokius tekstus ant etikečių vertinu ir juos visuomet labai atsakingai perskaitau.

Siūlyčiau nepasiduoti ir tokiems užrašams kaip Distillery Exclusive, Special Release, Feis Ile (na, šitam galit truputį ir pasiduoti), Limited Edition ir t.t. Šie žodžiai iš karto pakelia viskio kainą, nes mokoma ne tik už skonį, bet ir už butelio retumą. Bet kaip jau minėjau anksčiau: viskio retumas negarantuoja gero jo skonio (bet kartais retumas reiškia labai ypatingą skonį, nes naudojamos retesnės statinės ir pan.). O jei viskį perkate retai ir nesate whisky freaks, rinkitės saugesnį, tradicinį variantą. O kuomet turėsite susiformavusį savo viskio skonį, galėsite bristi ir į ypatingesnių butelių vandenis. Tik pasiruoškite turėti pilnas eurų kišenes, nes kitaip tikrai nuskęsite.

Prie papildomos informacijos neretai būna nurodyta ir kai kurios su gamybos procesu susijusios detalės.  Un chill  / non chill filtered (nefiltruotas). Filtracija – tai procesas, kuomet prieš išpilstant viskį iš jo yra pašalinamos kai kurios brandinimo metu susidariusios kietosios dalelės. Tai atliekama viskį atšaldžius iki reikiamos temperatūros ir filtruojant jį per specialų filtrą. Tai yra daroma dėl kosmetinių sumetimų, mat nefiltruotas viskis, kuris yra 46% ar mažesnio stiprumo susidrumsčia į jį įpylus vandens. Stipresnis nei 46% viskio filtruoti nereikia, nes kietosios dalelės nesukelia tokio paties efekto jį praskiedus vandeniu, dėl šios priežasties nemažai daryklų renkasi išpilstyti statinės stripumo viskį, t.y. Cask Strength. Ar viskio skonis pasikeičia po filtracijos? Po vienos labai įdomios diskusijos su viena pagrindinių Johnnie Walker maišytojų, galiu jums drąsiai pasakyti, kad pats skonis tikrai nepasikeičia, pakisti gali tik viskio tekstūra. Jei viskis filtruotas, jis praranda šiek tiek savo riebumo ir tampa liesesniu. Tačiau kai kurie viskiai yra tokie riebūs, kad ir po filtracijos turi pakankamai masės, pavyzdžiui, Caol Ila 12 yo. Daugiau apie tai skaitykite čia.

Natural colour (natūrali spalva). Prieš išpilstant viskį kai kurios daryklos į gėrimą įdeda spirito karamelės (Caramel coloring). Tai yra daroma dėl kosmetinių sumetimų, siekiant, kad viskis visuose buteliuose būtų tos pačios spalvos, mat skirtingo senumo statinės suteikia viskiui skirtingą atspalvį. Nors šie dažikliai neturi absoliučiai jokios įtakos viskio skoniui, aš manau, kad galima apsieiti ir be šio viskio gražinimo. Šios estetinės viskio taisyklės galbūt ir buvo reikalingos 1960-iais, bet šiais laikais žmonės visur ieško natūralumo.

 

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *