Už ką aš myliu savo darbą?

Man labai pasisekė, nes turiu galimybę dirbti savo mylimą darbą. Nors socialiniai tinklai mirga nuo nuotraukų su žmonėmis dirbančiais įdomius darbus, bet tai, esu tikra, greičiau yra išimtys ir pasitaiko gana retai. Mylėti savo darbą dažniausiai yra sunku, o malonumas paprastai seka po darbo, bet ne jo metu. Tačiau kartais pasitaiko atvejų, kuomet darbas gali teikti didžiulį džiaugmą. Taip, visai netikėtai, nutiko ir man.

Šį tekstą rašau ne siekdama paerzinti tuos, kurie savo darbo nemėgsta, bet, tikriausiai, dėl to, kad įkvėpčiau kitus ir paliudyčiau, kad darbas gali atnešti daug džiugių emocijų.

Skaičiuoju jau šeštus metus, nuo pirmos savo darbo dienos viskio darykloje. Eidama į darbo pokalbį Lagavulin darykloje, nežinojau absoliučiai nieko apie viskį! Jei atvirai, ėjau ten tikrai ne dėl viskio. Darbas tiesiog atrodė įdomus, neblogai apmokamas bei suteikiantis galimybę patobulinti mano tuomet labai laužytą anglų kalbą. Niekada nepamiršiu savo pirmojo turo, kuomet neturėdama tvirtų žinių apie viskio gamybą bei, apskritai, mažai žinodama apie Škotiją ir jos kultūrą, turėjau pravesti turą dėl viskio išprotėjusiai amerikiečių grupelei. Tuomet, vos valandą trukęs turas, atrodė, užsitęsė visą amžinybę, o po jo pasipylė ašarų lavina, nes vienas snobiškos laikysenos amerikietis mane juodai sudirbo. Ši patirtis manęs tikrai nepastūmėjo viskio meilės link, bet, ačiū Dievui, iš mamos paveldėtas žemaitiškas užsispyrimas, padėjo man kantriai išlaukti tuos pirmuosius sunkius mėnesius. Tiksliai net nepamenu, kada įvyko lūžis, po kurio pradėjau daug drąsiau jaustis bendraudama su žmonėmis, vesdama degustacijas bei dalindamasi savo žiniomis apie viskį. Lagavulin tapo ta ypatinga vieta, kurioje pamilau viskį ir jo kultūrą. Šiuo metu daug daugiau laiko praleidžiu tai pačiai kompanijai priklausančioje Caol Ila darykloje. Čia užsimezgė šiek tiek kitokie santykiai su viskiu. Sakyčiau, bradesni bei gylesni. Bet savo pirmos meilės, žinoma, niekada neįmanoma užmiršti.

Taigi, už ką aš įsimylėjau ir vis dar myliu savo darbą?

UŽ VISKĮ

Man, viskio mylėtojai, tai, be abejonės, pakankamai gera priežastis mylėti savo darbą. Jūs nustebtumėt sužinoję, kiek daug viskio pramonėje žmonių, kurie nemėgsta viskio. O kas labiausiai neįtikėtina – šie žmonės savo darbą atlieka taip gerai, kad nė vienam net nekiltų įtarimas, jog jų gidas negali pakęsti viskio skonio. Jei viskio pati negerčiau, darbas man tikrai apkarstų. O dabar turiu galimybę ne tik kalbėti apie savo mėgstamą gėrimą, bet ir jį ragauti, įskaitant ir pačius naujausius ir rečiausius leidimus, bei pamatyti kaip ši pramonė veikia iš vidaus.

UŽ GALIMYBĘ SAVO AISTRA ĮKVĖPTI  KITUS

Vau. Šitas suvokimas man, asmeniškai, buvo tikra naujiena. Taip, žinoma, aš žinojau, kad kiti žmonės savo aistra gali kitus įkvėpti, nes aš esu iš tų, kuri itin lengvai pasiduoda tokioms įkvepiančioms personoms/istorijoms. Bet ko aš nežinojau, kad įkvėpti galiu ir aš, ir, kad tai padaryti yra labai lengva. Reikia tik kalbėti, veikti, daryti, dalintis su žmonėmis tai, kas tau pačiai yra be galo įdomu.

UŽ GALIMYBĘ BŪTI ĮSIMINTINŲ ATOSTOGŲ DALIMI

Visi turai dažniausiai prasideda labai ramiai, lankytojai gana drovūs (jei tai jų pirma darykla), užsidarę. Jie atrodo truputį išsigandę, išsigandusi kartais atrodau ir aš. Jie tyrinėja tave, tu juos. Vyksta toks oficialus apsiuostinėjimas. Bet kuomet ši, šiek tiek nepatogi, pražia praeina, žmonės pradeda atsiverti, rodyti savo asmenybę, dalintis savo žiniomis, klausimais, patirtimis bei pojūčiais. Aš tiesiog dievinu būti viso to dalimi ir prisidėti prie galimybės čia atkeliaviusiems sukurti kiek įmanoma įsimintinų akimirkų. Kartais tai gali būti koks ypač ypatingas viskis, kartais supažindinimas lankytojus su vietiniais personažais, o kartais tiesiog atviras pokalbis apie salą bei jo vietinius.

UŽ TAI, KAD ČIA SUSITINKU SU VISU PASAULIU

Kuomet gyveni saloje, dažnai gali jausti užstrigęs. Nors nuo žemyno mus skiria tik keliasdešimt kilomentrų, bet jie gali sukelti neįtikėtinai daug nepatogumų. Išvykti į kitas šalis tampa gana sudėtinga, nuovargu bei be proto brangu. Tad, deja, man nepavyksta keliauti tiek, kiek norėčiau, belieka tik spoksoti į instagramą ir varvinti seilę į atrodo NUOLAT keliaujančius žmones. Lyg kompensacija už šį mano retą svečių šalių lankymą, kiekvieną dieną aš pasisveikinu su žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių. Po kiekvieno turo, jaučiuosi lyg pabuvojusi svečioje šalyje, mat lankytojai ppaasakoja apie savo unikalią šalies istoriją bei kultūrą. Ir aš apie tai išgirstu iš pirmų, vietinių, lūpų! Namuose net turiu atskirą dėžutę, kurioje laikau lapukus su ant jais prikeverzotais lankytinų vietų sąrašais, žmonių telefonų numeriais bei adresais. Jei kada būsi Kanadoj, turi būtinai pas mus užsukti! Tau būtinai reikia atvažiuoti į Pietų Afriką, ten toks skanus vynas. Tau patiktų Izraelį…Dabar tik belieka atrasti laiko visur suvažinėti.

UŽ ĮKVEPIANTĮ LAUKO BIURĄ

Kas seka mane socialiniuose tinkluose, galite gerėtis vaizdais pro mano biuro langus kartu su manimi. Mano biuras yra šeši nuostabaus grožio ilgakakliai distiliavimo puodai, Atlanto vanenynas, Džiūra salos (Isle of Jura) kalnai, du tingūs ruoniai, viena ūdrų šeimyna, keliasdešimt skirtingų rūšių paukščių, žvejų, krovininiai, keliaiviniai laivai bei DIDELIS dangus. Taip išeina, kad mano biuras yra lauke. Kiekvieną rytą čia atvažiavusi, išsižioju. Nemeluoju. Nes biuro apšvietimas, garsai, vaizdai keičiasi priklausomai nuo oro. O šis Škotijoje, kaip žinia, itin nenuspėjamas.

Parašykite komentarą