COVID-19 ir kajutės sindromas

Kažkuriame savo straipsnių rašiau apie mane saloje dažnai ištinkantį kajutės sindromą, cabin fever. Tai tokia jausena, kuomet per ilgai užsibuvus saloje, pradeda lengvai važiuoti stogas. Tie patys žmonės, tie patys vaizdai, tos pačios kavinės, tos pačios parduotuvės ir net tie patys pokalbiai. Šiuo sindromu perserga, tikriausiai, beveik kiekvienas salietis, net mano naminukas vyras. Ir visi iki vieno bent kartą per metus turi palikti salą. Išvažiuoti į žemyną pa-si-žmo-nė-ti.

Prieš mėnesį kelionės iš/į salą keltu ir lėktuvu pradėtos kontroliuoti. Vietiniams norint išvykti iš salos turi būti pateikiama rimta priežastis, pavyzdžiui, vizitas pas daktarą. Lygiai taip pat su atvykstančiaisiais. Jei tai ne sunkvežimiai, gabenantys esmines, gyvenimui saloje išgyventi reikalingas prekes, turi parodyti savo gyvenamosios vietos saloje adresą. Nes juk gali būti ir taip, kad saloje turi nusipirkęs atostogų namuką ir nusprendei karantino laikotarpį praleisti atokioje Vakarų pakrantėje.

Man, matyt, dažniau nei tikriems saliečiams, pasireiškia kajutės sindromas. Tuomet nuo salos paviršiaus noriu nušluoti ne tik visas, paprastai, itin mielas bobulytes, bet net savo vyrą ir taip toli gyvenančius savo artimuosius. Žodžiu, būna prasčiau nei per pačią smarkiausią žiemos audrą Atlanto vandenyne. Tuomet pavyzdžiu visiems gyvenantiems normalų XXI amžiaus gyvenimą žemyne. Žinai, tokį su galimybę aplankyti vieną iš šimto jaukių kavinukių, nueiti į patinkantį koncertą, užsukti į įdomią parodą ar sustojus gatvėje pavėpsoti į gatvės muzikantus. Arba, išsirinkti butelį vyno, tas, kuris patinka, o ne tą, kurį parduoda vietinė krautuvė. Toks gyvenimas su įvairove ir pasirinkimu. Nu ok, prekių įvairovę gali rasti ir amazon.com, bet sunkumai prasideda ir čia, jei bandai tapti atsakingu vartotoju ir kuo mažiau pirkti iš mainstream parduotuvių. O ką daryt, jei mažosios, parduodančios tvarias prekes, į salą savo prekių nesiunčia? O jei siunčia tai tik už akiplėšiškai didelį mokestį?

Bet ne apie tai aš čia. Šio įrašo tikslas pasidalinti vienu pastebėjimu, su kuriuo susidūriau prasidėjus pasaulinei pandemijai. Saloje iki šiol nėra susirgimų šiuo virusu. Iš ties super gera naujiena. Saliečiai, iš prigimties nedrąsūs, nepatiklūs, bet pasitikintys valdžios nurodymais, labai pavyzdingai laikosi karantino. Kaip tai atrodo? Dar labiau ištuštėjusios ir taip gana ramios miestelių gatvės. Geri pažįstami, pamatę vieni kitus, greitu žingsniu nulekiantys į kitą kelio pusę. Vieni kitų vengiantys net artimi šeimos nariai. Ir daug nepatiklių žvilgsnių tau kažkur važiuojant automobiliu, nes juk bet koks judėjimas yra griežtai ribojamas. Ir aš va čia dabar kaip pilypas iš kanapių su savo vaiku ir maištinga žemyno siela, keletą, ne vieną kaip nurodyta, kartų per dieną einanti pasivaikščioti ar pabėgioti. Ir saliečiams nelabai rūpi, kad paplūdimiai tai tušti. Kad apart tavęs ir dar kokio zuikių pulko miško pakrūmy – nė dvasios. Kad fizinė sveikata, ypač šiuo metu, yra itin svarbi. Bet taisyklių reikia laikytis be išimčių. Taip nurodyta valdžios. Vakarai ar Rytai, žmonės visur panašūs. Retai naudojasi savo pačių galvomis.

dabar Viskas apsivertė. Visame pasaulyje žmonės buvo priversti užsidaryti savo daugiabučių kajutėse, o manosios kajutės durys ėmė ir atsidarė. Į erdvę.

Atrodo, kad sala staiga ėmė ir išdidėjo! Išsiplėtė. Vandenynas man buvo pradėjęs rodytis kaip keturios sienos, o dabar jos susitraukė iki mažo taškelio ir opa! pranyko kažkur į planetos tirštą masę. Žerklioju kiekvieną dieną palei vandenyną, kvėpuoju grynu oru, plačiai mosikuodama rankomis lyg bandydama įsitikinti, kad tikrai išnaudoju visą man duotąją erdvę.

Dabar visas likęs pasaulis sėdi tarp keturių sienų. Visi miesto džiaugsmai – kavinės, žmonės, koncertai, laisvė, įvairovė… – nebeteko reikšmės. Reikšmė atsiranda tik tuomet, kai žmonės šiomis paslaugomis, prekėmis naudojasi. O kuomet jos guli paslikos, nenaudojamos, reikšmė išnyksta. Dabar ne aš, bet jie, palaiminti miesto gyventojai, susidūrė su erdvės problema. Grybšt! O ten tik tos pačios per visą dieną nužiūrėtos sienos ir baldai.

Ir pagaliau, pirmą kartą per dešimt gyvenimo saloje metų, aš nebepavydžiu žemiečiams! Nebeliko ko pavydėti. Miestas susitraukė iki žirnio dydžio. Nenaudojamo dydžio. Gali į jį žiūrėti per langą, namų ar instagram, gali apie jį skaityti, bet nebegali juo naudotis. Toks jis tapo lyg iliuzija, vaiduoklis. Toks, su kokiu aš jau gyvenu ilgą laiką.

Koršunovas kalbėjo apie pandemijos atliekamą iki šiol nematyto masto perfomancą, kurio sumanymo pavydėtų net Jurgis Mačiūnas ir visas jo Fluxus judėjimas. COVID-19 – menininkas/ė. Žmonės – žiūrovai. Ir aš jaučiu, kad man čia labai nuskilo, nes gavau vieną geriausių vietų, stebėti šiam spektakliui.

 

Iki greito! Nepaisant visko, ką parašiau, su nekantrumu laukiu, kada atsidarys jūsų visų kajutės durys. Nes tam, kad turėčiau savo miesto iliuziją, pirmiausia reikia, kad kažkam priklausytų ir  jo originalas.

2 Comments

Parašykite komentarą